Į kasdienį darbą − kaip į mūšį

Naujausiame savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ numeryje – „Aro“ išminuotojo, išgyvenusio po galingo sprogimo, interviu. Po ilgų paieškų šio straipsnio autoriui pavyko susisiekti su pirmąsyk Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ istorijoje smarkiai nukentėjusiu išminuotoju ir pasikalbėti. Kaip ir dera viešumo vengiančios teisėsaugos struktūros kovotojui, „Aro“ išminuotojas spaudai prisistatė tik vardu.

ARO išminuotojas

Gyvybė kybojo ant plauko

Vilniaus Antakalnio mikrorajono gyventojai vieną penktadienio rytą pasijuto tarytum Irako arba Čečėnijos centrinėje gatvėje, kur kruvini išpuoliai kone kasdien drebina vietos gyventojų ramybę. Aidėjo policijos automobilių sirenos, blyksėjo švyturėliai. Sumaištį sukėlė Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ bazėje netikėtai driokstelėjęs galingas sprogimas.

Buvo sužalotas ilgametis profesionaliai parengtos jėgos struktūros „Aras“ išminuotojas Arūnas D. – jo galvoje ir abiejose rankose žiojėjo daugybė žaizdų, kūnas buvo nusėtas metalinių skeveldrų.

Kai praėjus pusmečiui šis vyras žurnalistui pravėrė namų duris, buvo sunku patikėti, kad tai tas pats 38 metų kaunietis Arūnas D., kurį leisgyvį po sprogimo bangos matė jo kolegos ir medikai. Neįtikėtina, kad vyrui pavyko išgyventi.

Po patirtų sužalojimų Arūnas D. vis dar negali užmigti be skausmą malšinančių vaistų. Tačiau jis mielai pasakoja, kiek daug dėl jo padarė medikai. Jų dėka vyras šiandien toliau dirba išminuotoju.

Iš spintos liko skylė

Pernai Arūno D. rankose netikėtai driokstelėjo dešimt specialioje dėžėje buvusių detonatorių. „Komisija nustatė, kad tai buvo techninis gedimas. Vėliau paaiškėjo, kad šie detonatoriai galėjo būti brokuoti, mat priklausė pigesnių, iš Bulgarijos atkeliavusių sprogmenų partijai“, – pasakojo išminuotojas.

Vyras sakė, kad nuo sprogusio detonatoriaus žmonės nukenčia kur kas smarkiau. Tad jam pasisekė. „Sprogimas buvo toks stiprus, kad metalinėje spintoje, iš kurios traukiau detonatorius, liko žiojėti milžiniška skylė. Nuo sprogimo bangos į galvą ir pilvą pateko daugybę metalinių skeveldrų“, – aiškino Arūnas D.

„Po tokio įvykio jis neturėjo nė menkiausios galimybės išgyventi“, – sakė kaunietį ligoninės palatoje tada aplankę „Aro“ ir kariuomenės išminuotojai.

Medikų pastangos ir rūpestinga žmonos globa per kelias savaites padėjo vyrui atsitiesti.

Mafijos tema – tabu

Sportiškos išvaizdos kauniečiui yra tekę dalyvauti „Aro“ šturmo grupių operacijose. Taip pat ne kartą į teismus reikėjo lydėti plačiai Lietuvoje žiaurumu ir daugybe nusikaltimų pagarsėjusių mafijos grupuočių lyderius.

Nuo šių įvykių praėjo daugiau nei dešimt metų, tačiau vyras gana išraiškingu judesiu leidžia suprasti, kad ta tema komentarų nebus.

Tobulinosi ir už Atlanto

Arūnas D. į dvikovą su mirtimi yra stojęs ne kartą – per savo darbo metus įvairiuose Lietuvos regionuose jam teko neutralizuoti dešimtis sprogstamųjų užtaisų. Tačiau didesnių nemalonumų nebuvo patyręs.

Prieš dešimt metų už Atlanto tobulindamas profesines žinias kaunietis sutiko ne vieną pripažintą dėstytoją, sėkmingai dirbantį netgi po rimtų sužalojimų.

Ašarų vertas atlyginimas

„Aro“ rinktinėje kaunietis Arūnas D. pradėjo dirbti 1994-aisiais. Prieš tai jis Kauno technologijos universiteto Radioelektronikos fakultete įgijo inžinieriaus specialybę. „Tik pradėjęs dirbti „Are“, nedvejodamas pasirinkau išminuotojo profesiją, nes norėjau pritaikyti dar universitete įgytas žinias“, – į klausimą, kodėl nusprendė tapti išminuotoju, atsakė pašnekovas.

Paklaustas apie „Aro“ išminuotojų uždarbį, Arūnas D. prasitarė, kad jis, kaip nemažai šioje struktūroje pasiekęs darbuotojas, per mėnesį gauna daugiau nei 2 tūkstančius litų. „Manau, kad šioje rinktinėje yra nemažai entuziastų, kuriems nėra svarbus atlyginimas“, – kalbėjo kaunietis.

Po Arūną D. ištikusios nelaimės pasigirdo kalbų, kad „Arui“ trūksta ne tik išminuotojų, bet ir šturmuotojų bei snaiperių. Į oficialiai internete skelbiamus darbo pasiūlymus atsiliepia vis mažiau norinčiųjų.

Situacija priminė Holivudo filmą

Šio žurnalistinio tyrimo autoriui pavyko pakalbinti ir buvusį „Aro“ išminuotoją, dabartinį saugos tarnybos „Eksaras“ vadovą Ovidijų Jūroną. Jis su kitais sprogmenų paieškos specialistais 2005-ųjų vasarą greitkelyje Vilnius-Panevėžys neutralizavo itin išmoningai pagamintą sprogmenį.

Sudėtingesnių situacijų būtų sunku įsivaizduoti, nes panašios operacijos rodomos tiktai Holivudo koviniuose filmuose.

Tąkart „Aro“ pareigūnai neutralizavo vieno prieštaringai vertinamo Panevėžio veikėjo vairuojame automobilyje aptiktą sprogmenį. Šiam praeityje garsiam šešėlinio pasaulio atstovui pasirodė, kad važiuojant į BMW saloną galėjo nukristi jo surūkytos cigaretės nuorūka. Palinkęs vyras išgirdo tylų tiksėjimą. Pakėlęs tarp vairuotojo ir galinės keleivių sėdynės esantį kilimėlį, panevėžietis išvydo sprogmenį.

Ant kojų visas specialiąsias tarnybas sukėlusioje operacijoje aktyviai dalyvavęs tuometinis „Aro“ išminuotojas O. Jūronas pasakojo, kad sprogmuo buvo pagamintas profesionaliai – jis buvo valdomas mobiliuoju telefonu. „Mums dirbant sprogdintojai telefonu pasiuntė signalą, kad tiksinti bomba sprogtų neutralizuojama“, – apie prieš trejus metus vykusią sudėtingą operaciją kalbėjo pašnekovas.

Telefonu valdomas sprogmuo

Buvusio išminuotojo teigimu, pagal banditų planą sprogmuo nesprogo todėl, kad tuo metu greitkelyje buvo sutrikęs mobilusis ryšis.

„Tą dieną aplink buvo daugybė automobilių, žmonių – kad galėtume neutralizuoti  sprogmenį, maždaug kilometro spinduliu buvome atitvėrę greitkelio teritoriją. Ir mes, ir arčiausiai buvę žmonės nenukentėjo tik per laimingą atsitiktinumą. Tokiais atvejais prisimenamas populiarus juokelis: išminuotojai klysta tik kartą“, – tragedija vos nesibaigusį atvejį prisiminė O. Jūronas.

Pavojingą savadarbį sprogmenį greitkelyje neutralizavusių pareigūnų darbu žavėjosi ir profesionaliausi Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai.

„Aro“ išminavimo specialistų darbas nuo kariškių skiriasi tuo, kad mes neutralizuojame įvairių savamokslių pagamintus įrenginius, o jie – nuo Antrojo pasaulinio karo laikų likusias bombas“, – pasakojo buvusius „Aro“ darbuotojus vienijančios Kauno saugos tarnybos „Eksaras“ vadovas O. Jūronas.

Tik faktai

Per aštuoniolika „Aro“ gyvavimo metų iki šiol vykdydami sudėtingas užduotis Lietuvoje tragiškai žuvo du darbuotojai. 1991-ųjų liepos 31-osios naktį rusų OMON smogikai Medininkų pasienio poste nušovė septynis pareigūnus. Tarp nužudytųjų buvo ir „Aro“ kovotojai Algimantas Juozakas bei Mindaugas Balavakas.

Rinktinėje šiuo metu dirba apie 150 pareigūnų. Iš jų – 15 išminuotojų.

Balsas.lt




Aro treniruočių video

Reti geriausio Lietuvos policijos padalinio treniruočių vaizdai:




Ruošiamės pačiam blogiausiam variantui

Su Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadovu, vyriausiuoju komisaru Viktoru GRABAUSKU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas

Viktoras Grabauskas

Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“
vyriausiasis komisaras Viktoras Grabauskas

Antiteroristinis padalinys „Aras“, kuriam vadovaujate, apipintas įvairiausiomis legendomis. Ir tai suprantama – informacijos apie Jūsų veiklą ne tiek jau daug. Jūsų padalinys pakliūna į specialiųjų, slaptųjų tarnybų sąrašą, apie kurias atvirai kalbėti nedera. Tačiau vis tiek knieti sužinoti ne tik apie „Arą“, bet ir apie jo ilgametį vadovą. Kiek laiko vadovaujate „Arui“? Kodėl nuėjote tarnauti būtent į „Arą“?

Kodėl pasirinkau šį kelią? Sunku pasakyti. Gal kalti senelio, taip pat Viktoro Grabausko, genai. Jis buvo Lietuvos savanoris, prieš sovietinę okupaciją tarnavo 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje, paskui buvo ištremtas į Sibirą. Žodžiu, senelis nestovėjo nuošalėje, kai buvo kuriama nepriklausoma valstybė, aš irgi visomis išgalėmis stengiausi padėti besikuriančiai valstybei. Pavyzdžiui, buvau parlamento gynėjas 1991-ųjų sausį. Tada dirbau Policijos akademijoje dėstytoju. Vėliau laisvu nuo darbo metu pradėjau treniruoti „Aro“ pareigūnus. Tuometinei „Aro“ vadovybei, matyt, patiko mano dėstymas, ir jie mane tiesiog perviliojo pas save. „Aras“ pagrindine mano darboviete tapo 1992-aisiais. Iš pradžių ėjau šturmuotojo, paskui – specialiojo būrio vado, dar vėliau – rinktinės vado pavaduotojo pareigas. Dabar štai jau 7-eri metai, kai esu „Aro“ vadas.

Pirmosios dienos, be abejo, buvo sunkios. Trūko amunicijos, specialistų, žinių?

Jeigu reikėtų palyginti pirmąsias dienas su šiandiena, tai pasakyčiau šitaip: nūnai labai daug kas pasikeitę. Ir pasikeitę į gerąją pusę. Nepriklausomybės pradžioje „Aras“ buvo bene vienintelė speciali Lietuvos struktūra, pajėgi atlikti pačias įvairiausias kovines užduotis, pradedant įkaitų išlaisvinimu ir baigiant sprogmenų nukenksminimu bei svarbių liudininkų apsauga. Tuomet mes atlikome labai daug funkcijų. Sakykim, mažai kas šiandien žino, kad būtent mūsų vyrai kartu su įgaliotais tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos atstovais važiavo į Rusiją parvežti KGB archyvinių bylų. Už šių bylų apsaugą ir buvo atsakingi būtent „Aro“ vyrai. Tai buvo 1992-aisiais metais. Mūsų du pareigūnai yra žuvę ir Medininkų poste. Tai buvo įsimintinas, išskirtinis laikotarpis. Iš tiesų tuomet Lietuvai labai trūko profesionaliai paruoštų vyrų, galinčių atlikti sudėtingiausias kovines užduotis.

Buvote pirmasis lietuvis, baigęs JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) nacionalinę akademiją. Taip pat treniravote Tenesio valstijos specialiojo būrio vyrus. Sakykit, kam lengviau vadovauti – saviems, lietuviams, ar amerikiečiams?

Amerikoje iš viso esu buvęs keturis sykius. Žinoma, įspūdingiausios buvo ne dvi stažuotės, bet mokslai FTB nacionalinėje akademijoje, trukę daugiau nei trejetą mėnesių, bei laikotarpis, kai ruošiau JAV Specialiųjų operacijų padalinio pareigūnus. FTB akademijoje studijuoja tik 10 proc. ne amerikiečių. Todėl pakliūti į ją – ne taip jau paprasta. Mokydamasis jaučiau didelę įtampą, nes norėjau, kad apie lietuvius susiklostytų kuo palankesnė nuomonė. Laimė, mano žinios buvo įvertintos labai palankiai. Jokių pastabų, priekaištų. O mokytis juk teko intensyviai. Be fizinio paruošimo, ten krimtome pačias įvairiausias disciplinas – ir psichologiją, ir vadybą, ir specialiąją taktiką, ir kriminalistikos mokslus apie nusikaltimo vietos apžiūrą, apie pirštų antspaudus, DNR tyrimus… Visus egzaminus išlaikiau labai gerai. Vėliau man buvo pasiūlyta vykti į Tenesio valstiją treniruoti amerikiečių. Negaliu nepabrėžti vieno svarbaus aspekto. Jų technika, ekipuotė, ginklai tuo metu buvo žymiai tobulesni už tuos, kuriais mes naudojomės. Pavyzdžiui, amerikiečiai turėjo galimybę nuolat treniruotis išlaisvinti įkaitus iš įvairiausio profilio pastatų – daugiaaukščių, kotedžų, garažų, sandėlių. Mes tokios prabangos neturėjome. Neturime net ir šiandien.

„Aras“ priklauso tarptautinei organizacijai „ATLAS“. Kokia tai organizacija? Kodėl ji susikūrė?Kam ji reikalinga?

Jei anksčiau mes tikrai dažnai važiuodavome į užsienį pasisemti žinių, dalyvaudavome visokiausiuose seminaruose, tai dabar ši tradicija jau atgyveno. 2004-aisiais „Aras“ buvo priimtas į „ATLAS“ organizaciją, kuri vienija visos Europos Sąjungos analogiškus antiteroristinius padalinius. Ir mums nėra jokio reikalo vykti į Danijos ar Belgijos karalystę susipažinti su svarbiausiomis naujovėmis. Tai padarome internetu. Šiandien turime slaptą, saugų ryšį su visomis be išimties ES šalimis. Dalijamės patirtimi, žiniomis, informacija neišeidami iš savo darbo kabinetų. Žinoma, organizuojamos ir bendros pratybos bei seminarai. Beje, šiuo metu rengiamos ES įstatymų pataisos, kurios leis ne tik keistis žiniomis, bet ir, esant reikalui, suteikti pagalbą realiose operacijose. Jei danai ar belgai paprašytų mūsų pagalbos, mes jos kol kas negalėtume suteikti.

Taip pat negalėtume paprašyti ir savo kolegų pagalbos tuo atveju, jei Lietuvoje būtų atliktas stambus teroro aktas ir jam likviduoti neturėtume pakankamai pajėgų. Taigi naujieji įstatymai turėtų pašalinti šią kliūtį, palengvinti tarpusavio pagalbos suteikimo galimybę.

Ar daug darbo turi „Aro“ pareigūnai? Kiek kartų per metus vykstate į pavojingas užduotis? Kokios pačios sėkmingiausios Jūsų operacijos?

Kai kas šiandien Lietuvoje bando įpiršti nuomonę, esą mes beveik nereikalingi. Tik treniruojamės, o realių darbų tarsi ir nėra. Nieko panašaus. Spręskite patys. Praėjusių metų statistika byloja, kad mūsų pareigūnai į kovines operacijas buvo išvykę 288 kartus. Daug ar mažai? Mano supratimu, veiklos užtenka. Vaduojame įkaitus, sulaikome pavojingus ir ginkluotus nusikaltėlius, ieškome sprogstamųjų įtaisų ir juos neutralizuojame, padedame Vadovybės apsaugos departamentui saugoti labai svarbius asmenis, taip pat dalyvaujame įvairiose slaptose operacijose. Šių metų statistika byloja, kad ir nūnai padėtis nesikeičia. Nesikeičia nei į gerąją, nei į blogąją pusę. O dėl sėkmingų operacijų… Jų būta užtektinai. Sakykim, įvykis Jonavoje. 1994 metais šiame mieste ginkluotas nusikaltėlis paėmė įkaitą ir pasislėpė bute. Po parą trukusių derybų teko jį nukauti. Nušovė mūsų snaiperiai. Įkaitas nenukentėjo. Kitas rimtas incidentas užfiksuotas 2001-aisiais. Tais metais ginkluotas užpuolikas pagrobė 13-os metų berniuką ir senyvą moteriškę. Senyva moteriškė sirgo epilepsija. Ši aplinkybė labai apsunkino mūsų veiksmus – negalėjome panaudoti kai kurių specialiųjų priemonių. Todėl mums tąsyk teko rizikuoti daugiau, nei įprasta. Tačiau operaciją įvykdėme sėkmingai. Pagrobėjas šturmo metu buvo nukautas, o įkaitai išlaisvinti. Arba visoje Europoje išgarsėjusi byla dėl padirbtų eurų. Prieš keletą metų teko veržtis į gamyklą, kurioje, mūsų žiniomis, buvo gaminami padirbti eurai. Įsiveržti reikėjo kuo greičiau, kad nusikaltėliai nespėtų sunaikinti įkalčių. Šią operaciją taip pat pavadinčiau sėkminga. Taigi, operacijų buvo daug ir labai įvairių.

Gal galite papasakoti ir apie operacijas, kurių nepavadinsi sėkmingomis? Ar dažnai taip atsitinka?

Maždaug 1994 metais Vilniaus miesto policija paprašė mūsų pagalbos sulaikant ginkluotą nusikaltėlį, besislapstantį name. Buvo pranešta (tada dar dirbau „Aro“ Specialiajame būryje), kad reikia tik keturių ar penkių „Aro“ pareigūnų, nes namą apsups kiti – mums reikės tik šturmuoti butą. Mes šturmavome patalpas, o nusikaltėlis iššoko pro langą ir pabėgo, kadangi namas… nebuvo apsuptas. Mes galvojome, kad namą apsups vietinė policija, o jie pagalvojo, kad mes patys su viskuo susitvarkysim. Tas kartas man tapo gera pamoka. Būtent tada įsiminiau visam gyvenimui, jog informaciją, kad ir kokia ji atrodytų akivaizdi, reikia patikrinti.

Ar sunku įsidarbinti Jūsų vadovaujamame antiteroristiniame padalinyje? Kokius patikrinimus turi įveikti jaunuolis, norintis įsidarbinti „Are“?

Sunku. Tikrai sunku. Keliame didelius reikalavimus. Pirmiausia atliekamas anketinis patikrinimas: aiškinamės, ar kandidatas nėra teistas, ar nėra girtuoklis, vagis ir t.t. Jeigu jo biografija švari, tada skelbiamas intelekto testas. Jis – itin svarbus. Jaunuolis gali būti labai puikiai fiziškai pasiruošęs, tačiau jei jo intelektas nėra aukštas, jo paslaugų atsisakome nedvejodami. Po intelekto testo atliekami psichologiniai testai ir tik pačioje atrankos pabaigoje patikrinami jo fiziniai gebėjimai. O ir šio patikrinimo metu jis dar kartą testuojamas psichologiškai. „Aro“ pareigūnas privalo būti visapusiškai stabilus, tvirtas. Tiesa, „Aras“ – tai ne vien šturmuotojai ar snaiperiai. Mes turime ir išminuotojų padalinį, turime žmonių, kurie kaupia ir analizuoja informaciją, turime derybininkus ir kitus specialistus. Taigi šturmuotojui ir informacijos analizės centro pareigūnams taikomi skirtingi reikalavimai. Tačiau dar kartą kartoju – pas mus įsidarbinti nėra paprasta.

Koks vidutinis pradedančio pas Jus dirbti pareigūno atlyginimas? Jeigu neklystu, Jūsų atlyginimai, kaip ir policininkų, itin vargani. Jums trūksta žmonių?

Pradedantis „Aro“ pareigūnas uždirba maždaug tūkstantį litų „į rankas“. Tai iš tiesų labai mažas atlyginimas, turint omenyje mūsų darbo specifiką. Todėl mums negali netrūkti darbuotojų. Prastų nepriimame, o sąžiningi, gabūs, išsilavinę vyrai dažnai pasirenka geriau apmokamas profesijas, užsiėmimus. Jei iki valstybės tarnybos įstatymo priėmimo rinktinei „Aras“ buvo numatytas 35 proc. atlyginimo dydžio priedas, tai įsigaliojus tam įstatymui šio priedo netekome. Šiandien siekiame, kad Seimas vėl leistų mums mokėti papildomas priemokas. Mat kadrų mums labai trūksta. Nesutinkame su tais, kurie tvirtina, esą nieko neveikiame, kad ir taip gerai gyvename.

Spaudoje kartais tenka skaityti, kad buvęs „Aro“ pareigūnas sulaikytas prekiaujant narkotikais, vagiant automobilius ir t.t.

Jūs tikriausiai turite omenyje atvejį Klaipėdoje. Taip, uostamiestyje už prekybą narkotikais buvo teisti du vyrai, kadaise dirbę pas mus. Bet aš jų negalėčiau vadinti nei esamais, nei buvusiais „Aro“ pareigūnais. Jie pas mus tarnavo dar 1993 metais, kai atrankos nebuvo beveik jokios. Be to, abu jie „Are“ dirbo tik apie keturis mėnesius. Ar galima tokius žmones vadinti „buvusiais „Aro“ pareigūnais“? Manau, kad ne.

Ar „Aro“ pareigūnams grasinama, ar bandoma keršyti, papirkti?

Be abejo, grasinimų buvo. Gal ne tiek daug, bet vis dėlto pasitaikė. Tačiau grasintojai labai greitai suprato, kad grasinti tikrai neverta. Mūsų pareigūnai kaukes kai kuriais atvejais dėvi ne dėl to, kad bijotų keršto. Tai darome visai kitais sumetimais. Mūsų padalinys – slaptas. Mes atliekame ir labai slaptas, konfidencialias užduotis. Todėl mes ne šiaip sau siekiame, kad potencialūs nusikaltėliai apie mus žinotų kuo mažiau.

Beje, sulaikytų asmenų niekada nemušame ir iš jų nesityčiojame. Nusikaltėlis mums pavojingas tik tol, kol ant jo riešų neuždėti antrankiai. Jei įtariamasis priešinasi, neklauso mūsų įsakymų, nurodymų, elgiamės griežtai – nedvejodami panaudojam fizinę jėgą ar šaunamąjį ginklą. Tačiau vos tik sulaikytasis nebekelia grėsmės, su juo elgiamės pagarbiai. Tikrai nespardome ir neguldome specialiai į purvyną. Ši nuostata kalama į mūsų pareigūnų galvas nuo pat pirmųjų treniruočių. Jei pareigūnas ja nesivadovauja, jis atleidžiamas. Tačiau per laikotarpį, kol vadovauju „Arui“, tokio incidento tikrai nepamenu.

O ar buvo atvejų, kad pas Jus specialiai bandytų įsidarbinti koks nors nusikaltėlių ar teroristų atstovas, siekiantis tik vieno – išpešti kuo daugiau slaptos informacijos?

Tokie atvejai neužfiksuoti. Taip padaryti beveik neįmanoma dėl itin griežtų atrankų, kurios ne tik griežtos, bet ir ilgai trunka. Tačiau buvo tokių atvejų, kai pas mus dirbę vyrai išeidavo iš darbo ir įsidarbindavo abejotinos reputacijos įmonėse, saugos tarnybose, firmose.

Kaip vertinate tarptautinę padėtį? Lietuva dalyvauja misijose Afganistane, Irake, Kosove. Be abejo, turime priešų, kuriems itin nepatinka, kad remiame amerikiečius, kad priklausome NATO aljansui. Tad ar įmanomas stambus teroro aktas Lietuvoje, panašus į tuos, kurie nugriaudėjo JAV ar Ispanijoje?

Teroristams svarbiausia kuo didesnis atgarsis. O Lietuva nėra nei labai didelė, nei labai svarbi šalis. Todėl čia surengus tegul ir didelį teroro aktą, didelio tarptautinio rezonanso nebūtų. Ši aplinkybė mums palanki. Teroristai renkasi kitas šalis, kitas valstybes, kur, susprogdinę bombą, susilauktų žymiai didesnio dėmesio. Tačiau mes irgi neapsaugoti nuo įvairiausių išpuolių. Kai manęs klausia, ar įmanomas mūsų šalyje teroristų išpuolis, aš atsakau: įmanomas. Dabar Europoje yra populiarus posakis: reikia klausti ne ‚,ar įvyks“, o „kada tai įvyks“. Bet svarbiausia, ar mes būsime deramai tam pasiruošę. „Aras“ tam ir sukurtas, kad tokių dalykų nebūtų arba juos būtų įmanoma kuo greičiau likviduoti. Mes dirbame, treniruojamės taip, kad būtume pasiruošę pačiam blogiausiam, pačiam niūriausiam variantui.

“Slaptieji takai”, “XXI amžius”




Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinė “Aras”

AOR "Aras" emblema

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, dėl savo geopolitinės padėties, Lietuva automatiškai tapo rytine ES siena. Daugelis kelių, einančių iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus, vykstant į Europą eina būtent per Lietuvos teritoriją.

Lietuva turi 4 oro ir 1 jūrų uostus, o tai yra didelis rizikos faktorius, atsižvelgiant į tarptautinio terorizmo grėsmę. Jau dabar jaučiamas padidėjęs nelegalių emigrantų iš Azijos šalių, narkotinių medžiagų ir kitokios kontrabandos srautas. Prisijungus prie ES, jis dar didės. Didės ir įvairiausių nusikalstamų struktūrų, gal ir teroristinių organizacijų dėmesys Baltijos šalių regionui. Gali prasidėti kova dėl įtakos sferų. Kovai su šitokia grėsme bei padidėjusio pasaulinio terorizmo aktyvumo sustabdymui reikia stiprios, gerai, profesionaliai parengtos jėgos. Toks Lietuvos teisėsaugos struktūrinis padalinys yra Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“. Tai padalinys, kuris šiuo metu atitinka visus reikalavimus, keliamus panašios paskirties padaliniams visame pasaulyje.

Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ (toliau – rinktinė „Aras“) savarankiška specializuota policijos įstaiga, kurią sudaro Vadovybė, Informacijos, analizės ir derybų skyrius, Specialusis būrys, Sprogmenų paieškos ir neutralizavimo skyrius ir 3 kuopos, viena iš jų dislokuota Klaipėdoje. Rinktinė taip pat turi specializuotas žvalgybos, snaiperių, alpinistų bei narų grupes, kurios reikalingos pagrindiniams rinktinei keliamiems uždaviniams užtikrinti.

 Pagrindinės rinktinės „Aras“ funkcijos yra:

- organizuoti, valdyti ir vykdyti antiteroristines operacijas Lietuvos Respublikos teritorijoje;
- esant ekstremalioms, didelio pavojaus sąlygoms išlaisvinti įkaitus ir sulaikyti pavojingus ginkluotus nusikaltėlius;
- vykdyti paiešką ir neutralizuoti aptiktus savadarbius sprogstamuosius įtaisus ir karinius sprogmenis, naudojamus teroristiniams ar kriminaliniams tikslams;
- pagal savo kompetenciją dalyvauti vykdant operatyvinius veiksmus, sulaikant asmenis, įtariamus padarius arba besirengiančius daryti nusikaltimus;
- rinkti ir analizuoti informaciją, turinčią įtakos terorizmo grėsmėms, bendradarbiauti su kitomis šioje srityje kompetentingomis institucijomis;
- dalyvauti rengiant ir įgyvendinant antiteroristinių priemonių planus ir programas, kitus terorizmo prevenciją reglamentuojančius teisės aktus.

AOR "Aras" pareigūno ženklas

Sėkmingam darbui rinktinė „Aras“ aprūpinta šiuolaikine ginkluote bei įranga. Tarp jų yra modernių ginklų su specialiais taikikliais, naktinio matymo prietaisais, kurie leidžia atlikti pavestą užduotį bet kuriuo paros metu, termovizoriai, sprogmenų paieškos prietaisai, šiuolaikinė narų įranga, specialios šarvuotos liemenės, skydai bei šalmai.

Tačiau bet kokie ginklai yra beverčiai be profesionaliai parengtų žmonių. Šiuo metu rinktinės branduolį sudaro aukštos kvalifikacijos kovotojai, specialiai parengti dirbti ekstremaliomis sąlygomis, įgiję fizinį bei psichologinį pasirengimą.

Didelę patirtį pareigūnai įgijo dalyvaudami keliuose JAV valstybės departamento rengtuose specialiųjų dalinių reagavimo į ypatingas situacijas kursuose, įeinančiuose į   tarptautinę kovos su terorizmu programą, kurių metu parodė gerą pasirengimą, gavo aukštą kursų rengėjų įvertinimą. Rinktinės pareigūnai dalyvavo ir daugelyje kitų kursų, rengtų ne tik JAV, bet ir kitų valstybių teisėsaugos institucijų.

2004 metų gruodžio mėnesį rinktinė „Aras“ buvo priimta į tarptautinę organizaciją ATLAS, kuri vienija Europos Sąjungos šalių kovos su terorizmu padalinius, atstovauti Lietuvai. Pagrindinė ATLAS užduotis – padėti šalims keistis informacija apie naujausias technologijas, ekipuotę, taktinius sprendimus terorizmo prevencijos bei incidentų likvidavimo srityse, inicijuoti ir organizuoti bendras pareigūnų pratybas.

Rinktinės „Aras“ pareigūnų profesionalumas ne kartą buvo patikrintas realiose operacijose. Kaip vieną iš sudėtingesnių išbandymų galima paminėti įkaitų išlaisvinimo operaciją 2001 metų spalio mėnesį Panevėžyje, kai nusikaltėlis Virginijus Savickis įkaitais paėmė pagyvenusią moterį ir  trylikametį jaunuolį. Po ilgų derybų, kai nebeliko kitos išeities, pastatas buvo šturmuotas, banditas nukautas, įkaitai išlaisvinti.

Rinktinės pareigūnų sugebėjimai pripažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Rinktinės vadas Viktoras Grabauskas baigė Federalinių tyrimų biuro nacionalinę akademiją Quantico, JAV, po kurios baigimo buvo pakviestas į Jungtines Valstijas, apmokyti Tenesio valstijos specialiųjų operacijų padalinio pareigūnų. Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija ICAO, atlikusi auditą tarptautiniame Vilniaus oro uoste, puikiai įvertino rinktinės „Aras“ (viena iš rinktinės funkcijų užgrobtų lėktuvų vadavimas) organizuotą darbą, pareigūnų kompetenciją, mokymą ir kt.




AOR “Aras” foto




Nepriklausomybės rytmečio ARAI

   Jie gimė tekant Nepriklausomybės saulei – 1991 m. balandžio 4 d. ir gavo skambų, trumpą ir prasmingą vardą – arai. Nėra savaitės, kad žiniasklaida neminėtų jų vykdomų operacijų. Tačiau dažniausiai užuominomis ir tenka tenkintis. Operatyvumas, aukšta kvalifikacija ir minimalus viešumas – štai jų veiklos devizas.

   Kodėl dažniausiai šie narsūs vyrai eina vykdyti teisingumo prisidengę vakaro sutemomis ir kaukėmis? Kodėl neskelbia apie savo žygius ir šykščiai pasakoja apie trofėjus, parsigabentus iš operacijų? Pagaliau kas jie? Holivudo supermenų antrininkai? Geri blogi berniukai? Ar tiesiog darbuotojai, kurie, kaip ir mes visi, tik stengiasi gerai atlikti savo pareigas?

   O gal „Aras” – tai visko po truputį?

    Du kovotojai nesugrįžo

   Greitojo reagavimo rinktinės „Aras” gimimo istorija gana banali. Reikėjo jėgos, galinčios atremti organizuotų nusikaltėlių išpuolius. Jaunai valstybei reikėjo sustiprėti ir kartu saugoti savo piliečius.

   Iš pradžių tai buvo tik jėgos struktūra. Tiesiog patriotiškai nusiteikę švarcnegeriai stojo į visuomenės ramybės ir saugumo tarnybą.

   Tepraėjo keturi mėnesiai ir šis kilnus tikslas pareikalavo kruvinos aukos. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste kartu su kitų struktūrų pareigūnais budėję du „Aro” policininkai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas gyvybe sumokėjo už naivų to meto tikėjimą, kad budelį galima sustabdyti žmoniškumu ir daina.

   Specialistai dar tebenarplioja tos siaubingos nakties peripetijas, o tiesa ir teisingumas vis tolsta – tarsi įvykiai žmogaus atminties labirintuose. „Aro” vadai teigia, kad buvo padarytos mažiausiai dvi klaidos. Lemtingas galėjo būti vadovybės įsakymas nesipriešinti ginklu ir tai, kad į policiją ėjo dirbti taktiškai neparengti žmonės. Valstybė tik kūrėsi. Galimybių ir laiko parengti profesionalus nebuvo.

   Pamoką rinktinės vyrai gerai įsidėmės. O kaip pagarbos ir atminimo ženklą štabo būstinėje įrengs kuklų altorių. Jis tiems, kurie ėjo pirmieji ir nesugrįžo.

    Ūgis ir smūgis

    Praeis dar pora metų. Dainuojančios revoliucijos euforija slūgs, žmonėms jau nebeužteks lozungų ir šviesių ateities vilčių, reikės batų ir duonos. Ir pirmoji rinktinės sudėtis kapituliuos, išeis į privačias saugos struktūras, kur tuo metu jiems mokės 13-15 kartų daugiau.

   Apie 1993 m. „Aro” įvaizdį teks kurti iš naujo. Rinktinės vado pavaduotojas, specialiojo būrio komisaras Viktoras Grabauskas antrąją rinktinės kartą apibūdins aforistiškai: „Svarbu ne ūgis, bet smūgis”. Ir klausimu bei atsakymu patikslins: „Ką reiškia du metrai ūgio ir pusantro metro pečiai? Tai butų daug jėgos, mažai ištvermės, dar mažiau koordinacijos, visai mažai greičio ir daug kūno, į kurį patogu taikytis.”

   Naujosios sudėties rinktinėje kiek kitokios kompleksijos pareigūnai. Jie ne tokie aukšti, tačiau jėga ir fizinėm savybėm, sakoma, Lietuvoje kažin ar kas jiems prilygtų.

   Jie atrinkti pagal „Delta Force” programos kriterijus. Priimant tikrinamos kandidatų biografijos, paisoma amžiaus cenzo (rekomenduojami vaikinai, ne jaunesni kaip 23 metų), pirmenybė teikiama nerūkantiems, reikalaujama 5 metų darbo kitose policijos formuotėse patirties. Įveikusiems šį barjerą tenka galynėtis su psichologiniais ir intelekto testais, tikrinamas fizinis pasirengimas ir ypač ištvermė, emocinis stabilumas. Patekusieji į rinktinę žino, kad jie geresni, bet užriesti nosies nespėja. Juos užgriūva pratybų ir informacijos lavina.

   Dabar per metus iš struktūros išeina ne daugiau kaip 2-3 žmonės. Atėję naujokai randa nusistovėjusius subordinacinius ir tarpusavio santykius. Belieka arba prisitaikyti, arba išeiti. Teigiama, kad sunki atranka verčia branginti darbo vietą, o draugiška aplinka netrunka prijaukinti.

   Vyresniojo komisaro Igno Šulinsko vadovaujamoje rinktinėje šiuo metu dirba 250 „arų”. Kuopos dislokuotos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Taip pat Vilniuje yra suformuotas specialusis būrys, parengtos išminuotojų, snaiperių, derybininkų grupės.

ARAS

   Amunicija ir ekipuotė

   Rinktinės policininkai ginkluoti “Sig Sauer”, “CZ” pistoletais ir įvairaus tipo peiliais. Operacijose jie naudojasi “HK MP5″ bei “Steyr AVG” automatais, užtaisomais 9 milimetrų Lugerio šoviniais. Sausio įvykiai parodė, kad šie ginklai patikimesni nei koviniai Kalašnikovo automatai. Neretas atvejis, kai iš pastarųjų paleista kulka rikošetu grįždavo atgal ir sužalodavo patį kovotoją. Taip pat Kalašnikovo automatų didesnė atatrankos jėga, dėl to jie mažiau taiklūs.

   Aro” vyrų ekipuotės komplekte – titaniniai rusų gamybos šalmai ir amerikietiškos bei lietuviškos liemenės. Prireikus dengiamasi rusiškais ir amerikietiškais skydais, kurių patikimumas tiesiogiai proporcingas jų svoriui. Turbūt mažas ir senas žino, kad „arai” vilki juoda uniforma, kuri tarnauja kaip drabužis ir kaip maskuotė. Neretai vaikinai dirba ir vilkėdami civiliais rūbais. Avi jie, nelygu kam kokie batai patogesni, čekiška, amerikietiška ar lietuviška avalyne. Beje, kaukėmis dengiasi veidus ir juodas uniformas vilki ir kitos tarnybos, tad rinktinės kovotojus galima atpažinti pagal specialius skiriamuosius ženklus ant palaidinės arba tiesiog užrašą ant uniformos „Aras”.

   Įsilaužimams reikalingą hidraulinę ir mechaninę įrangą daugiausia kaip labdarą kovotojams atgabena kolegos amerikiečiai.

    Misija bei mistika

    Ši policijos rūšis kurta ypatingoms situacijoms valdyti. Pagrindinė rinktinės paskirtis – įkaitų vadavimas, nesvarbu kur jie būtų – ore, ant vandens ar žemėje. Jų kompetencijos sričiai priskirtas pavojingų, ginkluotų nusikaltėlių sulaikymas. Taip pat „Arui” patikima ypač svarbių liudininkų apsauga, kai jų gyvybei ir saugumui iškyla reali grėsmė. Jie nukenksmina sprogmenis. Šiam tikslui yra suformuota profesionali išminuotojų grupė. Kas yra slaptosios operacijos – penktoji jų veiklos kryptis, rinktinės vadai paaiškinti atsisakė. Jie pasufleravo, kad nuolat skaitantys spaudą šiokias tokias išvadas padarys patys. V. Grabauskas pripažins, kad visuomenė turi teisę žinoti, kas stovi jos saugumo sargyboje, tačiau dar kartą pakartos, kad jų darbe per didelis viešumas būtų prastas sėkmės sąjungininkas.

    Efektyvu ir efektinga

    Įkypa vorele išsiskleidę, laikydami rankose šautuvus, tik jiems vieniems žinomo tikslo link bėga uniformuoti vyrai. Metę sprogmenį ir dengiami dūmų uždangos šturmuoja pastatą. Kiti du „arai” virvėmis leidžiasi iš sraigtasparnio ir atakuoja penkiaaukštį iš oro. Jie taip atsargiai juda namo siena žemyn, kad tampa panašūs į medžiotojus, kurie atsargiai sėlina miško keliukais, bandydami neišbaidyti žvėries. Viskas paprasta, išbaigta, iš pažiūros visai nepavojinga. Tik šalimais sėdįs filmo „žiūrovas” nenustygsta vietoje. Jam dar per daug judesių, per mažai greičio, tikslumo. Baigiu žiūrėti vaizdajuostę tylėdama, o vadas, tarsi atspėjęs mano minčių tėkmę, sako: „Mūsų darbas mažai kuo panašus į kovinių filmų atrakcijas. Jis kupinas neišgalvoto dramatizmo. Todėl triukai – ne mums. Iš tiesų kas efektinga, nėra efektyvu.”

   O kas efektyvu, deja, ir rizikinga. Iš kolegos šautuvo paleista ir pro petį skriejanti kulka anaiptol ne mokomoji. Per kiekvienas pratybas į policininkų akis žvelgia tikras ir realus pavojus. Kitaip, sakoma, vyrai tokioms sudėtingoms operacijoms nepasiruoštų. Ir nebūtų tokie kokie, dabar yra -neprilygstami.

   Kasdien 4 valandos pratybų – teorijos, praktikos, taktikos, šaudymo. Taip pat minėtos kovinės operacijos: pasalos, nusikaltėlių sulaikymas, liudininkų apsauga ir kt. („Reikia realaus krūvio”, – teigia komisaras V. Grabauskas.) Pavyzdžiui, liepos mėnesį į operacijas „Aras” buvo kviestas 40 kartų, neįskaitant liudininkų apsaugos, kuri vyksta nuolat. 17 valandą jų darbo diena baigiasi tik sąlyginai. Kad ir kur jie vyktų, su savimi ima mobiliuosius telefonus ir pranešimų gaviklius. Sulig pirmuoju šaukiniu grįžta į bazę. Nesvarbu, kur kilo incidentas, regionais nemalonumai nesidalijami. Prisijungia tiek vyrų ir kuopų, kiek reikia. Rutina ir monotonija, rizika ir pavojai, valios ir kantrybės testai – kasdien, kasmet. „Ar mes vis dar jums panašūs į supermenus?”, – ironizuoja komisaras.

    Sulydyta jėga ir išmintis

   Kai parklupdomas sunkus nusikaltėlis, net patys tolerantiškiausi turbūt pritartų, kad už aukų kančias jam reikėtų bent gerai išvelėti šonus. Pagunda tikrai didelė, bet komisaras garantuoja, kad nė vienas jo kovotojas neviršys įgaliojimų. Jėgos bus panaudota tiek, kiek reikia. Paklusęs neliečiamas. Vyrų agresija tapo racionali, nors šito mokytis reikėjo daug ir ilgai.

   Apskritai „Aro” veiksmai grindžiami ne smurto, bet savigynos filosofija. Pavyzdžiui, kovotojai mokomi sportinės kovos metodų: karatė, aikido, bokso, dziudo, t.y., ginti ir gintis. Brutaliems, psichopatiškiems nusikaltėlių veiksmams priešpastatomas mąstymas bei veiksmų solidumas, bet prireikus ginti nekaltą žmogų ar padėti kuopos draugui, nė vieno kovotojo ranka nesudrebės. Jis padarys tai, ką ir privalo. Ir elgsis be gailesčio.

   Iš jėgos struktūrų „arai” išsiskiria elgesio kultūra ir išsilavinimu. Nemažai čia dirbančių moka po keletą užsienio kalbų, visi policininkai turi bendrą supratimą apie darbą kompiuteriu, nusimano apie ginklus, nuodingąsias dujas, sprogmenis. Taip pat yra susipažinę su Baudžiamuoju kodeksu, gali suteikti pirmąją medicinos pagalbą, yra išklausę trumpą psichologijos kursą.

   Du kartus per metus vykdoma privalomoji pareigūnų atestacija. Tuomet iš naujo įvertinami darbuotojų taktiniai ir šaudymo įgūdžiai, fizinė būklė, teorinės žinios.

ARAS

    Amerika nori mokytis iš Lietuvos

   JAV specialiosios tarnybos per savo ambasadą Lietuvoje išsirūpino leidimą susipažinti su „Aru”, išsiaiškinti, koks yra rinktinės parengimo lygis. Tai, ką jų atstovai pamatė, pranoko visus lūkesčius. Iš solidarumo žmones, tiek pasiekusius esamomis sąlygomis, jie ėmė remti technika ir ekipuote, rengti rinktinės specialistams stažuotes Lietuvoje ir Amerikoje.

   Iki tol išsisukdavęs nuo klausimų apie materialinę bazę santūrusis komisaras pratrūksta: „Orlaivių duris Vilniaus oro uoste sprogdiname… teoriškai. Mums pratyboms trūksta šovinių.”

   „Aras” specialios treniruočių bazės neturi. Šaudymo mokymus organizuoja pagal susitarimą kitų žinybų šaudyklose ir yra priklausomas nuo jų geranoriškumo. Taktinėms pratyboms naudojasi Rūdininkų karinio poligono arba Teisės akademijos nebaigto statyti bendrabučio teritorija. Tokiomis sąlygomis paruošti žmones nėra lengva.

   Tiesa, lygindami save su kitomis Lietuvos jėgos struktūromis, jie prisipažįsta, kad nėra labiausiai apleisti. Bet žinodami analogiškų užsienio tarnybų galimybes, pasijunta esą bėdžiai. Pavyzdžiui, JAV daugybė nurašytų lėktuvų, kuriuos kovotojai gali laužyti, daužyti, sprogdinti. Per pratybas iššaudoma tiek šovinių, jog mūsų vyrai nedrįsta net svajoti.

   „Aro” rinktinės komisaras V. Grabauskas neseniai baigė studijas Federalinių tyrimų biuro (FTB) Nacionalinėje akademijoje (JAV). Dar studijuodamas jis ypač daug bendravo su FTB įkaitų vadavimo padaliniu, keitėsi ne tik informacija, bet ir perdavė kolegoms savo patirtį. Iki šiol jam yra siunčiami kvietimai atvykti mokyti JAV specialiojo policijos dalinio Tenesio valstijoje. Nepaisant sunkių materialinių sąlygų, mūsų „arai” turi ko mokyti net ir tokio didžiulio potencialo šalį kaip JAV.

   „Aro” reitingas aukštas ne tik už Atlanto. Jį gerai įvertino tokios specialiosios tarnybos kaip SAS (Anglija), RAID (Prancūzija). Neseniai apie rinktinę didžiulę publikaciją paskelbė specialusis Europoje platinamas žurnalas „Combat and Survival”. „Aras” ypač garsėja taktiniu ir fiziniu pasirengimu bei šaudymu. Taip pat iš panašių būrių išsiskiria intelektu ir psichologine ištverme.

    Jie gali viską 

   Specialusis Vilniuje esantis būrys buvo suformuotas 1994 m. Tai elitinės rinktinės elitas, besispecializuojantis šturmuoti orlaivius. Dabar būryje 32 vyrai. Nuo pat pirmųjų dienų iki šiol formuotei vadovaujantis ir ją ruošiantis komisaras V. Grabauskas pagrįstai save gali vadinti jos krikštatėviu.

   Į būrį pretenduoti gali tik „Aro” policininkai, pradirbę rinktinėje ne mažiau kaip dvejus metus. Atranka vyksta dviem etapais ir trunka 6-7 dienas. Dar kartą tikrinamas asmens taktinis ir fizinis pasirengimas, peržiūrima biografija. Atrinktiems į specialųjį būrį dar skiriamas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Jų treniruočių krūvis dar didesnis, pratybos intensyvesnės. Paprasto piliečio akimis žvelgiant, šie vyrai gali viską.

   „Aro” policininkai bėglius suguldė ant žemės…”, „greitojo reagavimo rinktinės kovotojai nuginklavo nusikaltėlius…”, „specialusis „Aro” būrys šturmavo pastatą, kuriame užsibarikadavo banditas…”, – tokios ir panašios žinutės mirga dienraščių puslapiuose. Šiurkšti, negailestinga tikrovė, alkana ir pikta dabartis… Mums reikia jėgos, kuri mus apgintų. Ir ji ateina. Vieniems – žiauri ir negailestinga tarsi paskutinis atpildas, kitiems – kaip šviesi viltis.

   Ir gimsta mitas apie šauniuosius kovotojus – policininkus su kaukėmis, medžiojančius smurtą ir blogį.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
Žurnalas “AKIS”, 1998, Nr. 5-6




Nematomas “ARO” smogikas

   Nors po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję 20 metų, mano kartos berniukai tebežaidė karą. Paprastai vokiečių buvo mažiau, nes niekas nenorėjo būti blogietis.

   Ir karas, ir vaikystė – tolimoje praeityje. Tačiau taika tokia pat utopija kaip ir anksčiau. Ir žvangina vyrai ginklais, ir rengiasi į kovą su blogiečiais, ir eina į mūšį dėl taikos, teisingumo, saugumo.

   Kalbinu priešakinių pozicijų taikos sąlygomis karį strategą Darių RADKEVIČIŲ – jauną, linksmų akių vyrą. Jo žygio amunicija ypatinga: racionalumas, analitinis mąstymas, žinios. Jis – Tartu universiteto sporto medicinos ir Vilniaus universiteto psichiatrijos specialybių diplomantas. Taip pat studijavo transakcinę (tarpusavio santykių) analizę. Dabar kartu su žmona Daiva įsteigęs savo vardo įmonę ir dirba pagal pasaulyje žinomos firmos „Hay Management consultants” metodiką.

   Prieš penkerius metus buvo pakviestas dirbti „Aro” rinktinės psichologu. Prieš metus iš šio darbo pasitraukė. Tačiau kilus krizei, kaip konsultantas greitojo reagavimo rinktinei talkina iki šiol. Kol kas yra vienintelis krizinių situacijų ekspertas Lietuvoje.  

    N. K. Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?

   D. R. Rinktinėje tuo metu policininkai neužsibūdavo. Padirbdavo pusę metų, susikurdavo įvaizdį ir paprastai pasiduodavo komercinių struktūrų vilionėms. Kasmet pasikeisdavo 50 procentų vyrų.

   Žmonių atrankai pasirinkome ypač griežtą “Delta Force” programą. Tai amerikiečių grupės, paprastai dirbančios savo šalies naudai užsienyje, pavadinimas. Ji dirba taip gerai, kad pasaulis iki šiol apie jos egzistavimą nieko nežinotų, jei vaduojant įkaitus Teherane nebūtų sugedę amerikiečių sraigtasparniai.

   Nuo tada daug kas pasikeitė. Reikia trejų metų, kad taptum neblogu specialistu. Sunki atranka ir ilgas įsitvirtinimo periodas nulėmė motyvaciją: vyrai ėmė branginti darbą. Atlyginimo svarba nukrito į žemesnę poziciją. Svarbiausiu tapo savęs realizavimo per kūrybinį darbą motyvas. Beje, tai pasaulinė tendencija. Kūryba skatinama visuose karjeros lygiuose, dirbantieji įtraukiami į įmonės valdymo reikalus.

   Per metus dabar iš „Aro” pasitraukia du trys žmonės. Dėl sveikatos, šeimyninių aplinkybių, bet ne dėl pinigų ar sunkumų. Tiesa, jei pinigai būtų svarbiausias stimulas, rinktinėje likti taptų ekonomiškai nenaudinga, nes darbas sunkus, o atlyginimas vis tiek nėra pakankamai didelis.

ARAS

   N. K. Kokių savybių reikia, kad tiktum rinktinei?

   D. R. Patikimumo. Šitie žmonės dirba su ginklu. Jie negali apvilti draugų, kritiniais momentais išsigąsti. „Arui” netinka asmenys, kuriems nesiseka gyvenime.

   N. K. Ar sėkmės ir nesėkmės priklauso psichologijos sričiai?

   D. R. Pasaulio statistika skelbia, kad kasmet daugiausia nusižudo policininkų. Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tas, kad ši ir kitos rizikingos specialybės traukia žmones, turinčius nesąmoningą polinkį į savižudybę. Rizika – tai balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Šie potencialūs savižudžiai, nuolat provokuodami likimą, rizikuoja ne tik savo, bet ir draugų gyvybe.

   Antras kriterijus – neturėti ryškios asmenybės požymių. Psichoanalitikas Konradas Lorensas atrado gyvūnų ir žmonių pasauliui būdingą dėsnį. Ryški asmenybė didelėje erdvėje gyvena viena. Ji nepripažįsta konkurencijos, todėl nepritampa, negali sugyventi. Pilka asmenybė renkasi būrį.

   Šiuo atveju „ryški” reiškia emocinį nestabilumą, fizinį silpnumą, beribį dėmesio ir garbės troškimą. Ji trukdo formuoti kolektyvą. Dėl to taip svarbu išsiaiškinti naujokų motyvus, baimes ir siekius.

   Pagal “Delta Force” priimami tik aukšto intelekto žmonės. Mūsų kartelė žemesnė – intelektas turi būti ne žemesnis už vidutinį. Greitai kintančiomis aplinkybėmis žemo intelekto žmogus neprisitaiko, nesugeba priimti sprendimų. Raumenų kalnas tampa geru taikiniu priešui.

   N. K. Kas gali būti tokio būrio vedlys?

   D. R. Pati pilkiausia asmenybė, kilusi iš vidaus. Tai turi būti žmogus, turįs didžiulį autoritetą., stiprus, sugebąs užtikrinti drausmę, suvienyti būrį bendriems tikslams. Šiuo atveju ryški asmenybė, norėdama, kad ją garbintų, būryje stimuliuotų tik intrigas, sužlugdytų pačią kolektyvo idėją.

ARAS

   N. K. „Aro” rinktinė suformuota. Koks Jūsų, psichologo, vaidmuo rinktinėje dabar?

   D. R. Mano pareiga buvo paruošti derybininkus įkaitų vadavimo operacijose. Tai žmonės, kurie „draugauja” su nusikaltėliais, žaidžia, blefuoja. Jie komunikabilūs, emociškai kantrūs.

   Dabar kilus krizei konsultuoju specialiai įkaitams vaduoti parengtą „Aro” šturmo grupę. Su mūsų darbo rezultatais visuomenė gerai susipažinusi. Tai Jonavos, Panevėžio, Pabradės įvykiai. Mano vaidmuo tokiais atvejais – nustatyti, koks nusikaltėlio tipas prieš mus, ir paruošti derybų taktika.

   N. K. Prisiminkite savo pirmąsias derybas. Kokias pamokas tuomet gavote, kas išliko atmintyje iki šiol?

   D. R. Tai buvo Jonavoje. Atrodė, žiūriu filmą. Gana ilgą…. įdomų. Nustebau, kad kanadiečių teorija, kurios mokėmės, visiškai pasitvirtina. Anksčiau atrodė, kad kitur ir yra kitaip. Pasirodė, kad visame pasaulyje žmonių psichologija ta pati, problemos tos pačios ir jų sprendimo būdai tokie pat. Vadinasi, gavęs gerus teorijos pagrindus, keblioje padėtyje susitvarkysi. Kaskart skiriasi tik niuansai. Tiesa, jie diktuoja sprendimus, o baigtį lemia improvizacija, gabumai.

   N. K. Tąkart banditas buvo nušautas. Kas nulėmė tokį sprendimą?

   D. R. Lietuvoje vadovaujamasi stereotipu, kad visko būna po vieną: vienas asmens sargybinis, vienas derybininkas, vienas analitikas. Derybos – komandos darbas. Kiekvienas žmogus turi savo mąstymo mastelį, galimybių ribas. Dirbant grupėje praplečiamas mąstymo laukas. Atsiranda optimalių išeičių galimybė.

   Deja, tąkart tokios išeities negalėjo būti. Susidūrėme su paranojiška asmenybe. Toks žmogus negali susitvarkyti su savo baimėmis, įtarimais. Jis nesugeba priimti sprendimų. Nuo tam tikro momento šioje operacijoje liko tik laiko matas. Kadangi banditas buvo ypač atsargus, snaiperiui teko laukti ilgai…

   Mūsų kolegos prancūzai turi kompiuterinę programą kuri padeda analizuoti panašius atvejus ir priimti sprendimus, įdomu, kad įvedus turėtus duomenis, buvo gautas toks pat atsakymas: derybos gali vykti, bet jos be išeities.

   N. K. Panevėžyje kraujo praliejimo išvengta. Kaip tai pavyko?

   D. R. Pagal amerikiečių klasifikaciją Panevėžio atvejis patektų į „savižudybių per policininką” skiltį. Beje, Jungtinėse Valstijose dabar tai labai opi problema.

   Šio tipo banditai-nevykėliai. Jie nori įsitvirtinti ir chaotiškai bando tai padaryti. Jiems neužtenka drąsos lemtingiems sprendimams. Tapti žinomais ir gauti, ko siekia, jie gali tik pasinaudoję kitų atsakomybe už savo likimą.

   Tąkart įkaitei mirtinos grėsmės nebuvo. Banditas nebuvo ginkluotas. Padėtį visiškai kontroliavo snaiperis. Priimtą sprendimą pavadinčiau politiniu.

   Yra šalių, kur politinių sprendimų nebūna. Pavyzdžiui, Egipte. Teroristas gyvas nepaliekamas ir net netausojamas įkaitas. Vadovaujamasi musulmonišku principu „Kaip Alachas nuspręs, taip ir bus…”

   N. K. Bet juk sprendimus priima ne kulto tarnai, o specialiosios saugos tarnybos?

   D. R. Šitaip siekiama užkirsti kelią panašiems poelgiams ateityje.

   N. K. Jūs dar minėjote Pabradę.

   D. R. Pabradės užsieniečių registravimo centre nelegalai užblokavo visą administraciją. Pasiruošė įspūdingus transparantus, primenančius Sąjūdžio laikus, į priekį išstūmė „sunkiąją artileriją” – rėksmingas Šri Lankos moteris. Tuo metu vyko Lietuvos derybos dėl stojimo į Europos Sąjungą.

   Laikas pasirinktas neatsitiktinai. Paprastai imigrantų vadai – gerai informuoti žmonės. Nemaža jų dalis yra baigusi Rusijos aukštąsias mokyklas, dirbusi KGB struktūrose, kariavusi Afganistane. Jei šis įvykis būtų patekęs į užsienio žiniasklaidos akiratį, galėjo būti rimtų politinių nemalonumų.

   Veikėme pagal aplinkybes. „Aro” vadas Ignas Šulinskas, kadangi vilkėjo civiliais rūbais, „tapo” VRM atsakingu atstovu. Aš buvau apsirengęs juoda policininko uniforma, todėl veikiau kaip „Aro” „šefas”.

   Mes jiems negrasinom. Eidami su savimi pasiėmėm tik popieriaus lapą reikalavimams užsirašyti. Nelegalai pareiškė: „Štai tos moterys tuoj pat persipjaus gerkles”. Nepuolėm atkalbinėti. Jie priminė: „Lietuva neįstos į Europos Sąjungą”. Mes paklausėm: „Tikrai? O kas po to?”

   Taktika pasiteisino. Priešininkams pavyko primesti savo žaidimo taisykles. Iš emocinio lygmens juos privertėme pereiti į loginę paralelę. Pradėję racionaliai formuluoti reikalavimus oponentai patys pajuto jų menkumą. Mes pasakėme: „Gerai, vykdome jūsų reikalavimus su sąlyga, kad tuoj pat baigiate šį turgų”. „Tvirtovę” paėmėme per pusvalandį.

   N. K. Ar aptarėme visus atvejus, kai vedamos derybos?

   D. R. Visos minėtos situacijos priskirtinos vienai didelei grupei – įkaitų grobimas bandant išsigelbėti, nesvarbu, ar grobikas teroristas, psichinis ligonis, ar kriminalinis nusikaltėlis.

   Kita didelė nusikaltimų, vis labiau plintančių Lietuvoje, grupė – komerciniai. Tai žmonių grobimas siekiant išpirkos.

   N. K. Gal pateiktumėt tokio tipo pavyzdžių?

   D. R. Turbūt pastebėjote, kad šie nusikaltimai dėl tam tikrų priežasčių spaudoje aptarinėjami šykščiai. Todėl nubraižysiu tik teorinę įvykių eigos schemą.

   Paprastai pagrobtasis asmuo yra verslininkas, turtingas žmogus. Šeimoje visiška panika. Nedelsdami tuo pasinaudoja vadinamieji privatus detektyvai, kartais imdami pinigus tiesiog už nieką. Norma tapo kreiptis į ekstrasensus. Neretai kiekvienas iš jų nurodo vis kitą pagrobtojo buvimo vietą ir teigia, kad jis dar gyvas, jam reikalinga skubi pagalba. Artimieji pasiryžta viskam (kad po to visą likusį gyvenimą nereikėtų sau priekaištauti). Paieškoms metamos visos įmanomos pajėgos. Samdomi policininkai ir girtuokliai. „Šukuojami” miškai ir pelkės.

   Yra verslininkų, kurie su savimi turi kredito kortelių ar parašo teisę faksu. Tad nusikaltėliai per vieną dieną gali ištuštinti visas žmogaus banko sąskaitas. Jei taip ir nėra, panika ir visiškas padėties nevaldymas banditams leidžia įgyti maždaug 3 dienų persvarą.

   Kontrpriemonė -skubiai suburta krizės valdymo grupė. Pirmiausia sustabdoma to žmogaus finansinė veikla. Nuo emocinių batalijų namiškiams, verslo partneriams ir draugams tenka pereiti į loginio mąstymo erdvę.  

   Pasinaudojama jų žiniomis apie verslo padėtį. Net jei tiksliai nežinoma, ar tikrai žmogus dingęs, vis tiek imamasi visų atsargumo priemonių. Jei yra su kuo, pradedamos derybos.

   Čečėnijoje, Kolumbijoje, Italijoje klesti veikla, kai grobiant žmones siekiama sužlugdyti jų verslą. Gali būti, kad konkurentas nėra akcijos organizatorius, tačiau jis vis tiek pasistengs pasinaudoti susidariusia padėtimi: vilios klientus, skleis melagingą informaciją.

   Svarbu neužkloti ant sukčių meškerės. Buvo atvejų, kai užstatas sumokėtas net ne grobikams, o prisiplakėliams, paprasčiausiems apgavikams. Reikia įsitikinti prieš mokant, ar žmogus gyvas.

   Tuo metu pinigai neatrodo svarbiausias dalykas. Bet kartais žmogų išvaduoti pavyksta, o sumokėtoji suma sugriauna visą likusį jo gyvenimą.

   N. K. Metai, kai palikote „Arą”. Ką reiškia Jums šis darbas dabar ir ar dažnai prie jo grįžtate ? Kiek tai Jums kainuoja nervų ir laiko?

   D. R. Sakyčiau, tai yra pomėgis. Tačiau iš to negali pragyventi. Ir iš to nesinori gyventi. Per metus būna du trys atvejai, kai prireikia ekstremalių situacijų psichologo konsultanto pagalbos. Man šis užsiėmimas nėra nervų karas. Na, o laiko reikia daug. Tiek, kiek trunka derybos. Pavyzdžiui, Panevėžyje derėjomės 12 valandų.

   N. K. Skaitytojų vardu dėkoju už pokalbį.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
Žurnalas “AKIS”, 1998, Nr. 4